Vienas esminių žinių visuomenės bruožų ir pagrindinis jos iššūkis – multidisciplininis šios visuomenės pobūdis, aktualizuojantis mokymąsi susikalbėti veikloje, kurioje dalyvauja skirtingi individai, įvairių subkultūrų atstovai. Tokioje visuomenėje žmogui kyla vis naujų reikalavimų, kurie lemia asmens ir aplinkos sąveikos kaitą, kintančius poreikius, ilgalaikes naujo tipo problemas. Šioje kultūrinėje-socialinėje terpėje, kaip būtina, iškyla susikalbėjimo sąlyga ir mokėjimas bendrauti įvairiomis užsienio kalbomis. Užsienio kalbos mokymasis susideda iš gramatinės kompetencijos, komunikacinės kompetencijos, kalbos mokėjimo ir kultūrinės kompetencijos. Kultūrinė kompetencija yra žinios apimančios kitos šalies normas, papročius, įsitikinimus ir reikšmių sistemas. Kalba ir kultūra yra neatskiriamos. Kultūra yra komunikacijos pagrindas. Pati kalba praranda prasmę atsiribojus nuo kultūrinės aplinkos kurioje yra ja kalbama. Kuomet kalba yra mokoma kaip užsienio kalba, turėtų būti skiriamas didelis dėmesys ne tik lingvistinėms žinioms, bet ir mokomosios kalbos šalies kultūrai, nes tuo būdu yra vystoma besimokančiųjų tarpkultūrinė komunikacinė kompetencija. Sugebėjimas sėkmingai bendrauti priklauso ne tik nuo kalbinių įgūdžių, bet ir nuo kultūrinių įpročių ir lūkesčių. Europos Taryba siekia, kad Europos piliečiai mokėtų kuo daugiau kalbų, pažintų įvairias kultūras, bendrautų tarpusavyje. Keliomis kalbomis bendrauti galintys asmenys turi daugiau pranašumų. Kalbų mokėjimas didina kūrybingumą, įsidarbinimo galimybes, laužo kultūrinius stereotipus, skatina laisvą mąstymą, sudaro sąlygas asmenybei skleistis ir bręsti, pažinti kitas kultūras, bendrauti ir dalytis informacija su kitų kultūrų žmonėmis, plėsti lingvistinį akiratį ir formuotis bendrąją kalbos kultūrą.