Nepaisant išaugusių techninių komunikacijos galimybių, žmogus dažnai jaučiasi šiame pasaulyje vienišas, nusivylęs, bejėgis. Galimybė susisiekti su bet kuriuo pasaulio tašku per kelias sekundes, deja, nepadarė žmonių tarpusavio santykių šiltesniais, artimesniais, nuoširdesniais. Atvirkščiai, įvairios mokslo sritys akcentuoja, kad pernelyg greitas civilizacijos vystymosi tempas ir iš to kylantis blaškymasis kelia grėsmę žmogaus asmenybei ir sąlygoja jo fizinį, psichologinį ir dvasinį diskomfortą. Tokiame kontekste pagalbos galimybės yra apsunkintos. Didžioji dauguma adaptacijos (neabejotinai tikėtinas startuojant įtraukiajam ugdymui) ir kitokias asmenines krizes išgyvenantys žmonės išgyvens psichologinį diskomfortą, jei nebus specialistų, pasiruošusių tinkamai išklausyti ir kvalifikuotai suteikti reikiamą pagalbą, prisiimančių lyderystės atsakomybę normalizuojant situaciją. Jei krizėje esantis asmuo neturi su kuo pasidalinti savo sunkumais, arba jaučiasi nesuprastas ir todėl vienišas, ne tik komplikuojasi ugdymo procesas, bet ir gilėja krizė, sunkėja jos sukeltos pasekmės. Psichologinė žmonių sveikata blogėja taip pat ir dėl to, kad kur kas lengviau yra pasiduoti į mus plūstančiai informacijai iš TV, telefonų ar kompiuterių ekranų, negu bendrauti su žmonėmis akis į akį. Žmonių, o ypač mokinių atitolimas vienas nuo kito, susvetimėjimas kelia daug bendravimo problemų ir net konfliktų, o tos pačios priežastys apsunkina ir jų sprendimą. Mokykla, kurioje vienu metu susirenka dideli kiekiai įvairiausių žmonių (dažnai ne savo noru), yra neišvengiamai potencialus krizių laukas. Veikti tame lauke reikalingi ypatingi lyderystės įgūdžiai. Galiausiai, svarbu išmokti efektingai atlikti profesines pareigas, nealinant savo asmeninių resursų ir tokiu būdu išvengiant perdegimo sindromo. Jei lyderis ramus ir pasitikintis savimi, norisi juo pasitikėti ir paskui jį eiti.